2. Krikðèionybës tiesa pretenduoja turëti „paskutiná þodá“ apie mûsø gyvenimo realybæ: þvelgia á pasaulio ir istorijos tikrovæ „sub ratione Dei“. Taèiau racionalus diskursas apie tikëjimà nepadaro racionalaus paèio tikëjimo, greièiau patikslina, kad jis neprieðtarauja protui, o pastarasis neneigia tikëjimo. Istorijos teologijos tvirtinimas, jog viso pasaulio kûrëjas yra Dievas esti perkeliamas visai realybei: Dievas yra visa ko, kas egzistuoja Palaikytojas ir visà tai kas egzistuoja nurodo á Dievà. Taigi, Dievas yra tas, be kurio nieko neegzistuoja.

3. Intelektas tikëjimo atþvilgiu neturi funkcijos „paremti“ teologinæ doktrinà, bet pasitarnauja kaip „filtras“. Intelektas padeda atskirti visà kas iðkreipia patá tikëjimà, pavyzdþiui Baþnyèia neigia prietarus (horoskopus, burtus ir t.t.). Taigi protas negali vertinti ir teisti tikëjimo tiesø. Prieðingai, negalima tikëti to kas prieðtarauja protui, kuris iðlaiko savo autonomiðkumà. Tikëjimo terpëje protas tarnauja gilesniam Apreiðkimo paþinimui.

4. Šiandien neabejojama, kad kosmologijos, fizikos, biologijos, genetikos atradimai ið vienos pusës suteikë papildomos informacijos apie laiko ir erdvës kategorijas, apie materijos sampratà, ir ið kitos pusës atvërë problemas apie þmogaus asmens tapatybæ. Mokslas nëra monolitinis, bet sudëtingas ir ávairialytis reiðkinys. Daþnai pasigendama vientisos tiesos apie realybæ, kuri, neteisingai jà manipuliuojant, skaudþiai atsiliepia paèiam þmogui ir visai kûrinijai. Jau pats faktas, kad universitetuose dëstoma teologija ir religijos mokslai, liudija, jog protas ir tikëjimas nebëra prieðpastatomi, bet dialoguoja tarp savæs. Teologiniø disciplinø dëstymas universitete neturëtø likti vien tik „susitaikymo“ þenklas su kitais mokslais. Teologijos uþdavinys bûtø neleisti tiesai pernelyg „uþsibuvoti“ mokslø „ekspertø“ uþburtuose ratuose, bet leisti jai su meile tarnauti þmogui, ið vienos pusës gyvenanèiam technologijos ir mokslo pasaulyje, ið kitos - keliaujanèiam á amþinuosius namus danguje.

5. Dialogas tarp teologijos ir kitø mokslø turi surasti savità kontekstà, kur teologiniai ir moksliniai tvirtinimai galëtø bûti palyginami tame paèiame lygyje, nenuklystant nuo savitø tiriamøjø objektø. Tokia terpë savaime neatsiranda, tad bûtina skatinti teologijos partnership su kitais paþinimo mokslais universitetuose. Šiandien pasaulyje nebeámanoma áveikti civilizacijos problemø orientuojantis vien tik á moksliná – techniná progresà, bet yra reikalinga ir metafizinë kryptis. Pragmatiðki mokslinio progreso pasiekimai, atskirti nuo metafizinës tiesos, veda visø pirma á etikos, ekologijos ir þmogaus egzistencijos sureliatyvinimà. Universitetinës disciplinos negali atsiriboti nuo religijos mokslø, nes vienos paèios neatsakys á daugelá moksliniø klausimø ir problemø, lygiai taip pat ir teologija negali atsiriboti nuo kitø mokslø, nes liktø toli nuo pasaulio realijø, izoliuota paþinime ir bejëgë komunikuoti.

6. Toks dialogas turëtø remtis trimis pagrindiniais principais:

 7. Šiandien teologijoje neabejojama objektyvia ir nekintama tiesa. Ieðkoma galimybiø kaip jà interpretuoti sàlytyje su kitais besivystanèiais mokslais ir kaip to pasëkoje naujai suvokti Apreiðkimo tiesà. Kaip pereiti, enciklikos Fides et Ratio þodþiais tariant, „nuo fenomeno prie fundamento“ (nuo fenomeno prie noumeno) ir surasti tiesos ontologiná pagrindà (Fides et Ratio,  83). Teologija, savo prigimtimi esanti atvira tiesai, gali bûti atvira kiekvienam teisingam moksliniam tiesos ieðkojimui. Dar daugiau - po reikðmingø moksliniø atradimø esti naujai perþvelgiamos ir ávertinamos teologinës tiesos, nesugriaunant paèiø dogmø identiteto. Uþtenka paminëti paradigminius mokslininkø pavyzdþius, pagilinusius tiesà apie Dievà, pasaulá ir þmogø: Kopernikas (Copernico), Kolumbas (Colombo), Niutonas (Newton), Einðteinas (Einstein), Plankas (Planck), Froidas (Freud), Bergsonas (Bergson), De Šardenas (De Chardin), Godelis (Godel), Šanonas (Shannon) ir kiti. Vatikano II Susirinkimo pastoracine konstitucija Gaudium et Spes pastebi, kad „ðiuolaikiniai gamtos mokslø, taip pat istorijos bei filosofijos tyrinëjimai ir atradimai iðkelia naujø klausimø, sukelianèiø padariniø gyvenime ir net ið teologø reikalaujanèiø naujo gvildenimo. Be to, teologai skatinami, iðlaikant teologijos mokslui bûdingus metodus ir reikalavimus, nuolat ieðkoti tinkamesnio bûdo perduoti tikëjimo mokymà savo epochos þmonëms. Mat viena yra pavestasis tikëjimo lobis arba tiesos, o kita – jø perteikimas, iðlaikant jø prasmæ ir turiná“ (Gaudium et Spes,  62). Taip ir ðiandien pavyzdþiui modernioji kosmologija ir astronomija gali pagilinti krikðèioniðkos protologijos (protologija - doktrina apie pasaulio kilmæ. aut. pastaba) þinias apie pasaulio sukûrimà, jo pradþià ir pabaigà, fizikos reliatyvumo teorija gali suteikti naujø idëjø apie krikðèioniðkà eschatologinæ skaistyklos sampratà, apie erdvæ ir laikà, archeologija ir istorijos filosofija apie Biblijà, psichologija ir sociologija apie kaltës jausmo kilmæ ir atsivertimo dinamikà.

8. Moksliniø tyrinëjimø rezultatø panaudojimas teologijoje turi iðlaikyti loginæ darnà. Tai yra, neturi suprieðinti jau vieningai teologijos ir kitø mokslø pasiektos tiesos. Kartais atrodo, kad kai kurie moksliniai tyrinëjimai ið pirmo þvilgsnio prieðtarauja krikðèionybës doktrinai, taèiau, jeigu kalba eina apie autentiðkà sieká paþinti tiesà, tai ankðèiau ar vëliau moksliniai pasiekimai nuðvies ir kitus Apreiðkimo turinio aspektus. Tiesos darna teologijos ir mokslø atþvilgiu yra pasiekiama stebint realybës visumà, o ne fragmentus.

Popieþius Jonas Paulius II 1988 metais laiðke Vatikano Observatorijos direktoriui raðo, jog dialogas tarp teologijos ir mokslø turi plëtotis, kiekviena disciplina turi stengtis prasiturtinti ið abipusio tyrinëjimo rezultatø, turi provokuoti viena kità naujais atradimais ir padëti atsakyti á klausimà, kas mes esame visatoje ir kur einame. Šventasis Tëvas dar pastebi, kad bûtent, paskutiniuoju metu, pasigendama ið teologø vaisingo bendradarbiavimo su kitø srièiø mokslininkais (Giovanni Paolo II, Lettera al Direttore della Specola Vaticana, 1. 6, L’Osservatore Romano, (26. 10. 1988), pp. 5-7).

Universiteto paðaukimas yra tarnauti tiesai ir bûti pagrindine kultûros neðëja visuomenëje. Krikðèionybë yra kultûra ir bus kultûra tiek, kiek tarnaus þmogui, visuomenei, vertybëms, Baþnyèiai ir Dievui. Bûtina ðiandien teologijai, kaip tikëjimo mokslui, suteikti universitetiná horizontà. Inteligentas yra þmogus, kuris intelektualines þinias pritaiko moraliniam gyvenimui, kada tiesa (veritas) tampa etika (ethos). Tiesos ieðkojimas susietas su galutiniu þmogaus máslës ir prasmës klausimo áminimu. Autentiðka kultûra pasireiðkia visuomenëje tada, kada þmogus yra traktuojamas kaip Dievo sûnus, ne pagal prigimtá, bet pagal Malonæ. Šiandien universitetinë akademinë kultûra yra paðaukta, gal kaip niekados istorijoje, duoti atsakymus á paèius svarbiausius þmogaus egzistencijos ir prasmës klausimus. Tai daryti reiðkia pastatyti þmogø prieð Kristø, istorijos ir laiko Vieðpatá. Popieþius Jonas Paulius II 1993 metai lankydamasis Lietuvoje ir sakydamas kalbà akademinei bendruomenei Vilniaus Jonø baþnyèioje pabrëþë: „Nebijokite, bièiuliai, atverti durø Kristui! Jis paþásta þmogaus ðirdá ir moka atsakyti á skaudþiausius jo nerimo klausimus“.

Šiandienos modernaus mokslo dominuojantis buvimas kultûroje daþnai grindþiamas klaidingu jo suvokimu, bûtent, kada paþinimas suprantamas iðskirtinai kaip galia ar jëga (kada þinoti reiðkia galëti), tada mokslas tampa utilitaristiniu metodu pasiekti subjektyvià laimæ ir subjektyvià tiesà. Šitokià mokslo paradigmà ir mokslo „emancipacijà“ plëtojo Dekartas (Descartes) ir Beikonas (Bacon). Tokioje visuomenëje nebus gerbiamos objektyvios nekintamos vertybës, asmuo bus traktuojamas kaip daiktas, o bet kokia kalba apie Dievà ir jo pasaulá taps nereikalinga, nes nenaudinga. Jeigu ir pats gyvenimas bus suvokiamas kaip res extensa, natura naturata, tada neiðvengiamai grës pavojus þmogaus asmens garbei bei orumui, jo iðlikimui þmogumi, sukurtam pagal Dievo paveikslà ir panaðumà. Asmuo sekuliarizuotame kontekste turëtø vertæ tik tada, jei kà gamintø, produkuotø; neágalintis yra nevertingas ir nereikalingas. Taip atsitinka tada, kada tiesos mastelis apie þmogø tampa pats þmogus ir jis, mokslo vardan, suvokia realybæ iðskirtinai subordinuotà á já ir savo mokslinëje veikloje nebejauèia etinës atsakomybës. Šiandienos ryðkiausias toks pavyzdys galëtø bûti genø inþinerija ir bandymai klonuoti þmogø.

Didþioji dalis mokslo problemø nëra vien technologinio ar moralinio pobûdþio, bet bûtent teologinio. Jeigu yra nutraukiamas ryðys tarp Dievo ir kûrinijos, tarp Malonës ir prigimties, tarp tikëjimo ir proto, tai technologinis pasaulis tampa be dvasios, be estetikos, be moterø ir vaikø ðypsenos, kaip sakë H. U. von Baltazaras (Balthasar), be meilës ir kanèios, be prasmës ir tikslo. Tokiame pasaulyje visà tai kas nenaudinga tampa nevertinga. Suvokti kûrinijà Malonës ir meilës kategorijomis reiðkia suvokti jà sukûrimo ir atpirkimo kategorijomis. Visa natûra, tiek þmogaus, tiek kosmoso savo bûties archetipà turi Dievuje, todël viskas yra sukurta per Malonæ ir paðaukta dalyvauti Trejybës dieviðkame santykyje tarp Tëvo ir Sûnaus.

Ádomià moderniosios visuomenës krizës diagnozæ yra pateikæs F. Nyèë (Nietzsche). Jo manymu, bûtent visø autentiðkø vertybiø trûkumas sudaro modernaus humanizmo krizæ, arba, kitais þodþiais tariant, Nyèës „miræs Dievas“ reiðkia, kad þmogus pats sau tapo dievu (Ubermench). Toks þmogaus atsiribojimas nuo transcendencijos nëra tiesioginë jo intencija uþmuðti Dievà, bet greièiau metodologinis pasirinkimas gyventi vardan humanistinio autonomiðkumo: dominuoja ne teorinis, bet praktinis ateizmas.
Teologijos dëstymas bei buvimas universitete ir turëtø tikslà sujungti „dangø ir þemæ“, suteikti pasaulio ir þmogaus paþinimui integralumo ir prasmës, dar daugiau – paðventinti þmogaus inteligencijà. Akademinëje bendruomenëje ðventumas, pritaikant Tomo Akvinieèio bûties transcendentalijas, suvokiamas ne tik kaip bonus, bet ir kaip verus. Teologija turëtø priartinti þmogø ir pasaulá prie Dievo. Priartinti realybæ prie Vieðpaties reiðkia priartinti prie tikrosios ontologinës prasmës. Pats Dievas prakalbo meilës kalba á þmogø Jëzuje Kristuje, amþinasis Logos (Tiesa) tapo asmeniu istorijoje. Tokia meilë þmogui palieèia ne tik valios, bet ir paþinimo plotmæ. Tiek þmoguje, sukurtame pagal Dievo – Trejybës paveikslà ir panaðumà, tiek kûrinijoje, galima aptikti Dievo „pëdsakø“, todël, sàlytyje su kitais mokslais, teologija turëtø privilegijuoti ne metodø moksliná neutralumà, bet tiesos holistiná turiná apie þmogø, pasaulá ir Dievà.

Baþnyèios vaidmuo akademinëje bendruomenëje yra nepakeièiamas: jos misija yra kviesti þmogø sustoti prieð bûties paslaptá, màstyti, kontempliuoti ir bûti atviriems Tiesai. Mokslas daþnai matë ir tebemato Baþnyèià kaip kliûtá laisviems tyrinëjimas ir traktavo jà kaip neaktualià ðiandienos „moderniems mokslo pasiekimams“. Baþnyèia, kviesdama þmogø gerbti Dievà ir kûrinijà, nestabdo tyrinëjimø, bet kvieèia ásiklausyti á Paslaptá. Ir ðia prasme tai nëra atsilikimas, bet pranaðiðkas buvojimas. Baþnyèios, o kartu ir teologijos, pranaðiðka dimensija akademinëje kultûroje pasireiðkia ne tame, kad aplenkdama laikà gali nuspëti kas bus, bet tame, jog turi paskutiná þodá apie tikrovës egzistencijà. Reiðkia, kad teologija yra þodis, kito Þodþio, kuris ðaukia (vox clamantis) „Að esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradþia ir Pabaiga, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 22,13.1,8).

Pabaiga